Sventuju atvaizdu kureja


"Utenos apskrities zinios"
Kalbejosi Dalia Savickaite
Advento isvakarese kalbinu ikonu tapytoja Olga Kiricenko. Ji – profesionali dailininke, gimusi 1960 metais Rusijoje. Menini issilavinima igijo besimokydama Kirove ir tuometiniame Leningrade. Nuo 1985 metu gyvena ir dirba Visagine. 1993 m. pradejo rimtai uzsiimti ikonu tapyba, igudzius tobulino ikonu tapybos studijose Sventosios trejybes Sergejevo lauroje, centrinese ikonu tapybos dirbtuvese Niznij Novgorode ir Aleksandro Nevskio lauroje Sankt Peterburge. Visuomenes poziuris i ikonas yra skirtingas. Vieniems tai pamatas intelektualioms diskusijoms, kitiems – kolekcionavimo aistros tenkinimas, treti ikona suvokia kaip rusisko tapatumo raiska. Autore teigia, kad deretu atminti, jog ikonu tapymo menas susiformavo daug anksciau nei rusu tauta: jau vienuoliktame musu eros amziuje Bizantijoje susiformavo ikonu tapymo kanonas. Ikona – dalis pasaulines ir visos Pravoslavu kulturos paveldas ir jo siandiena.
Ikonu tapyba – sudetingas menas. Nepaprasta ir suvokti visa ikonos informacine pilnatve, o ka jau kalbeti apie autoriaus dvasini pasisventima ir darbui reikalingu ziniu bagaza. Ikonu tapybos kanonas – kiekvienos ikonos tapybos pradzia ir pagrindas. Dogmatiskoji ikonos sritis priklauso isimtinai tik cerkvei, ji tvirtina ir ikonu tapybos kanona. Butent del kanono ikonu tapymo menas netapo iprasta zanrine tapyba ar portretu, bet leido islaikyti tapatumo raiska ir neatsilikti nuo siuolaikiskumo. Kanono nereiktu suvokti, kaip grieztos schemos. Kanonas – kurybos metodas, kurio pagrindu pletojamas ikonu tapymo menas.
Visais laikais ikona demonstravo zmonijai savo kancia pasauli gelbstinti Kristu. Autore teige, kad ir ikonas kurianciojo gyvenimas tampa toks: tapytojas tampa slovintoju, sekeju... O. Kiricenko sako, kad ikonos – dziugesi budinantis menas. Visi puikiai zinome Rubliovo „Trejybe“. Gilus zydras dangus, zoles zaluma, prinokusio rugio spalva... Dziaugsmas ir yra vienas is tikrojo meno vertinimo kriteriju. Ikona teigia ir prisikelimo dziaugsma, o kad tai pajustum, visai nebutina numirti... Autore sake, kad ziuredama i ikonas ji kaskart prisikelia naujam gyvenimui, atsitolina nuo skubos ir tustybes, nuo nuoskaudu ir tusciu ambiciju. Sios negatyvios savybes daznai uzpildo kasdien lekiancio zmogaus gyvenima taip, kad net sunku jame izvelgti Dievo atvaizda, kuris duotas kiekvienam is musu... Krikscioniskasis menas turi savo kalba, kuria isgirsti gali tik tyloje...

Kas yra ikona, kuo ji skiriasi nuo kitu tapybos zanru? Kokios religines jos istakos?

Dar apastaliniais laikais iki Konstantino Didziojo isitvirtinimo buvo bandoma sukurti krikscioniskuju sventuju atvaizdus. Antrame musu eros amziuje buvo kuriami atsiskyreliu, pranasu ir Kristaus atvaizdai. Jie randami katakombose, kuriose slepesi ir melstis rinkdavosi ujami pirmieji krikscionys. Is sestojo musu eros amziaus iki musu dienu isliko ikonos, kurios jau buvo tapomos ant mediniu lentu. Laikui begant buvo tolstama nuo jutiminio pasaulio, todel veidu tapyba igaudavo kitoki pobudi. Per simtmecius tapyba buvo tobulinama ir didziuosiuose miestuose, ir nuo Konstantinopolio nutolusiose provincijose. Daugejo saliu, kuriose vystesi ir formavosi krikscioniskasis menas. Ikonos buvo kuriamos Sibire, Palestinoje, Egipte, Bulgarijoje, Gruzijoje, Armenijoje, daugelyje buvusios Romos imperijos vakaru saliu.

Ar ikonu tapytojas gali buti netikintis? Kaip i tai atejote Jus? Kas paskatino, moke?

Man sunku isivaizduoti netikinti ikonu tapytoja. Net jei ikonoje nera tapomas Kristaus atvaizdas ji vis viena liudija ji. Kristaus isaukstinimas einant pasirinktu sventumo keliu yra butinas. Kaip galima kalbeti apie Dieva ir juo netiketi? Tai dviveidyste. Ikonu tapyboje tai turi ir ritualine prasme: tapyti nepradedama negavus palaiminimo. Tapyti be palaiminimo, tai reiskia tapyti be susitaikymo, be ispazinties, be butinu zinoti tarnystes Dievui ir cerkvei dalyku. Kaip gero ir blogo supratimas, tikejimas i mano sirdi atejo dar ankstyvoje vaikysteje. Aplinkiniuose ir mano gimtajame kaime zmones gere degtine, o sventasis tevas (Batiuska) buvo rupestingas darbstuolis, blaivininkas. Gedo kolukio technika, mazutas issiliedavo i greta esanti upeli, o Batiuska ir jo zmona (Matuska) ji rinko, vale apylinkes. Dvejetus gaudavo proletaru ir virsininku vaikai, o Dievo tarnu seima su savo vaikais leisdavo ilgus vakarus tol, kol viska issiaiskindavo detaliai. As tai patyriau pati, nes draugavau su sventiko vaikais. Su jo dukra kartu svajodavome cerkves varpineje – tai buvo puiki vieta apmastymams jaunam ieskanciam zmogui.



Ar ikonu tapytojas turi buti tik tos konkrecios religijos ispazinejas, ar gali ispazinti ir kitokia religija?

Juokaudama galiu paklausti – ar katalikas gali nutapyti katalikiska ikona, o laisvu nuo darbo laiku ir pravoslaviska? O gal budistas, slifuodamas akmeni Budos statulai, pagalvos, kad tapyti ikonas lengviau nei tasyti akmeni? O jei rimtai, tai atsitiko taip, kad daugelis uzmirso, kad Kristaus baznycia vieninga ir vienintele. Ivairios jos atskileliu grupes, deja, egzistuoja. Karaliaus Karlo laikais buvo surasytos Karolingu knygos, kuriose buvo teigiama, kad ikonos negali buti prilygintos Sventajam rastui ir pagal savo reiksminguma net negali buti lyginamos. Ikonas buvo siuloma kurti ir naudoti kaip interjero puosmenas ir tikejimo ikvepejas. Vakaru cerkviu tapytojai igavo teise laisvai interpretuoti krikscionisku siuzetu temomis. Susikure toks religines tapybos zanras, kuriame atsirado perspektyva, sviesos tonai, erdvinis pojutis. Nuo sios sroves veliau atsiskyre pasaulietine tapyba. Rytu cerkves tradicija ikonu tapyba laiko Sventojo rasto dalimi. Skirtingas Rytu ir Vakaru ikonu tradicijos traktavimas atvede prie skirtingu tapybos krypciu formavimosi. Renesanso metu ikonas uzgoze tapyba ir skulptura.

Kokios ikonu tapymo subtilybes, kaip tapymui pasiruosiate Jus?

Ikona tapoma ant medines lentos. Mediena turi buti islaikyta ir paruosta pagal specialius reikalavimus. Lenta yra padengiama specialiu gipso ir kreidos misiniu. Ant jo yra kuriamas piesinys, kurio konturas (esant reikalui ir vidine piesinio dalis) yra dengiamas auksu. Ikonoje nera sviesos ir seseliu zaismo, neformuojamas perspektyvos ir erdves pojutis, nera fono. Ikonoje visada yra uzrasas, koks sventasis pavaizduotas. Jei tai grupe sventuju – suteikiamas vienas bendras pavadinimas, pvz. „Paskutine vakariene“. Sventuju atvaizdai turi atitikti aprasymus. Spalvos taip pat turi atitinkama simbolika: auksine – Dieviska sviesa, balta – Dievo tyrumas ir jo dieviskoji slove, zalia – jaunyste ir zvalumas, raudona – imperatoriskasis statusas, purpurine – Kristaus ir kankiniu kraujas. Simboliska ir apranga, ir jos elementai. Dievo motinos skraistes tapomos vysnine spalva (kartais melynos arba alyvines), Dievo motinos suknia – melyna. Atvaizdams ikonose taip pat budingos ir atitinkamos kuno proporcijos. Jas „aprobavo“ amziu eigoje veikusios tapytoju mokyklos. Ruosiantis tapti ikonu tapytoju, reikia studijuoti religine literatura, aprasymus, ikonografijos istorija. Labai naudinga studijuoti Jerminijas. As tapymui ruosiuosi studijuodama butent jas ir visa auksciau pamineta informacija.

Ar ikonu tapytojas turi tapyti tik vienai konkreciai sventovei?Kokie sventieji populiariausi Jusu tapyboje, kodel pasirenkate juos?

Beveik visi ikonu tapytojai labai megsta tapyti Dievo motina. As – ne isimtis. Kaskart dziaugiuosi tai darydama. Ikonu tapytojas savo gyvenimu eina link Tiesos. Tai nera paprastas kelias. I Tiesa jis ateina be jokiu isskaiciavimu, kad gaus gerus uzsakymus ar gerai parduos savo kurinius. Nesdamas papildoma kruvi jis tiesiog paluztu savo kelyje – patikekite. Pamenu savo ugdytojus Aleksandro Nevskio lauroje. Jei as savo mokymosi metu buciau paklaususi ar galiu savo darbus pardavineti ten ir tiems, kam panoresiu, mazu maziausiai buciau sulaukusi tylaus pasmerkimo.

Visaginas – mano mylimas miestas. Jame gyvena tikintieji, musu parapijieciai, ikonu tapytojai bei norintys jais tapti. Apie juos daugiau galetu papasakoti tevas Josifas. As labai daug tapau, todel, kai turiu laisva minute, esu laiminga galedama aktyviai nedalyvauti supanciu zmoniu gyvenimuose: ilsedamasi mintyse matau Roma, Florencija, Sicilija, Venecija, Atenus, Damaska, kitus miestus ir salis, kuriose buvo sukurti istabus krikscioniskojo meno kuriniai, kur zydejo graziausi zmogaus sielos ziedai. Savo kurybiniuose ieskojimuose remiuosi ne tik rusiskaja ikonu tapymo tradicija, bet ir Bizantijos. Labai noriu nuvykti i tuos krastus, pasigereti sv. Sofijos soboro mozaikomis, nusilenkti Dievo motinai Italijoje. Didziausia laime butu, jei galeciau ten daryti kopijas. Labai tikiuosi, kad nors dalis mano planu bus igyvendinti. Si pavasari ilgai gerejausi Svento Petro atvaizdu Britanijoje. Net sirdis apmire nuo patiriamos palaimos. Tai vienuolikto amziaus originalas. Tukstantis metu... Ikona puikiai issilaikiusi, santurus spalvu zaismas. Zavejausi ir kitomis sia meno sritimi besidominciam zmogui matomomis detalemis: kaip nuostabiai nutapyti plaukai – tai bent profesionalumas, tai bent tapymo laisve. Kuo skiriasi siuolaikiniu ikonu tapytoju darbai – spresti ne man. Mus ivertins laikas.


Kas yra ikonostasas? Kokia jo paskirtis?

Jei trumpai, tai – sventuju atvaizdu rinkinys, kuris turi atlikti tarpininko vaidmeni tarp Dieviskojo ir zemiskojo pasauliu tuomet, kai vyksta pamaldos. Vien jo forma yra laikoma Dieviskosios teisybes israiska.

Ar ikonos saugomos tik cerkvese ar tai ir namuose laikomas daiktas, kokia jo paskirtis?

Yra kelios ikonu paskirtys. Yra cerkviu ikonos, kurios paprastai buna dideliu formatu. Ikonos ikonostase yra cerkviu arba kitaip aliarines. Cerkves ikona vadinama ir tokia ikona, kuri vaizduoja sventaji, kurio vardu pavadinta cerkve. Grieztos klasifikacijos nera. Cerkveje yra ir mazu formu ikonu – analojines, kurios yra dedamos ant analojaus. Ikonos, skirtos sventiesiems ir kankiniams. Cerkviu sienine tapyba taip pat dazniausiai yra ikona, liudijimas. Sienu tapytojas turi platesne improvizacijos laisve. Namuose laikomos ikonos cerkves ikona nepavadinsi, bet ir daiktu jos vadinti negalima. Ikona – sakralus atspindys, sudvasintas atspindys. Sentikiai stengiasi net vinuciu pakabinimui i jas nekalti: ji statoma ant lentynos. Negerai ir kai ikona saugoma indaujos lentynoje uz stiklo, tarp indu, tauriu. Net jei tai tik reprodukcija.

Ar buvo ruosiamos Jusu darbu parodos?

2009 m. gruodzio 15 d. Vilniaus miesto savivaldybeje buvo atidaryta nuotrauku paroda „Dievo atvaizdas“. Neatsitiktinai paroda atidaryta Advento metu – tai tinkamiausias laikas pamastyti apie save, apie gyvenima, apie savo santyki su Dievu. Tai buvo mano darbu reprodukciju paroda. 2011 m. miesto sventes renginiu cikle buvo organizuota mano originaliu darbu paroda. Joje lankesi ir auksciausieji musu vyskupijos hierarchai is Vilniaus. Paroda del darbu formatu, apsaugos problemu vyko trumpai, bet ja aplanke daugybe tikinciuju ir ikonu tapyba besidominciu zmoniu.

Ikonu tapytojui suruosti personaline paroda – sudetinga. Pasaulietinis tapytojas kuria savo zanre, stiliuje, sava maniera, darbus parduoda arba dovanoja. Artejant parodai darbus gali pasiskolinti, surinkti is apdovanotuju kuriam laikui. Yra ir tokiu, kurie savo genialius darbus „kuria kaire koja“ per dvi naktis – jam dar paprasciau... Ikonos tapymas reikalauja ilgo ir kruopstaus darbo. Vidutinio didumo ikona (skaiciuojant gruntavima ir auksavima) paprastai tapoma apie menesi. O ja dar reikia tinkamai isdziovinti, jos paprastai labai laukia kokia nors cerkve. Nutapai – atiduodi. Kaip surinkti darbus parodai? Isimineti is ikonostasu? Reikia, kad kazkas tavimi rupintusi ne vienus metus jei nori organizuoti paroda. Tai daugelio mano kolegu problema: todel daugelis net nepradeda to daryti. Kita vertus ikonu tapytojui jo darbu parodu ir nereikia. Klausytis pagyru – gana tuscias laiko leidimas. Kadangi mano tapomos ikonos paprastai buna dideliu formatu, tai ir darbu nera itin daug. Ikona vadinama „langu i anapusini pasauli“, „dvasine realybe“ ir pan. Kas jei i aplinka siusi negrazia, iskreipta informacija? Ar to tikimes, ar tokia dvasine realybe mums reikalinga? Tai savotiskai atsispindi ir siuolaikinio zmogaus santykyje su Dievu.

Kokie zinomiausi ikonu tapytojai senaisiais laikais ir dabar?

Aptariau su jumis tai, kad ikonu tapybos tradicija buvo isplitusi ivairiose salyse. Jose buvo pastatyta tukstanciai sventyklu, sventyklose saugoma desimtys ar net simtai ikonu. Tukstanciai ikonu buvo sunaikinta religiniu karu ar religijos neigimo metu. Per pusantro tukstancio krikscionybes egzistavimo metu ikonu tapyba patyre ir pakylejimu, ir nuopuoliu. Jos buvo tapomos kaip amatininku darbai ir kaip geniju kuriniai. Is praeities iki musu dienu atejo labai mazai autoriu vardu. Genialiu Konstantinopolio sv. Sofijos soboro mozaiku autoriai – nezinomi, Kristaus – Pantokratoro atvaizdo, tapyto sestame amziuje, autoriaus is Sventosios Jekaterinos vienuolyno Sinajuje taip pat nezinomas, bet jau keturiolika amziu Kristu tapo butent taip. Is velesniu Bizantijos kulturos klestejimo laiku liko atskiru mokyklu ir sroviu pavadinimai. Tik keletas XIII–XIV a. tapytoju vardu zinomi iki siol: monumentalistas Panselijus, Paolo Venecijanas, Feofanas Grekas... Ikonos buvo pasirasinejamos tik itin retais atvejais. Kiek dazniau buvo pasirasoma baigus sienines tapybos darbus. Tie uzrasai zavi: tai dazniausiai ne parasai, o gailestingumo, malones, Dievo atleidimo prasymai. Rusijoje, pavyzdziui, rastas toks irasas „tape Dievo tarnas Piotras, atleisk man Viespatie, nuodemingam“. Rusijoje minimi sie garsiausi ikonu tapytojai: Dionisij (apie 1440–1502 m.), Danil Ciornyj (apie 1350–1428 m.), Andrej Rubliov (apie 1360–1428 m.), Simon Usakov (1626–1686 m.), Gurij Nikitin (1620–1691 m.), Fiodor Zubov (apie 1647–1689 m.).

Norint ivardinti geriausius is geriausiu, reiktu ikonu tapytojos profesija pakeisti i meno istoriko, isstudijuoti krikscionybes istorija. Paruosus mokslo darba dar reiktu pasistengti nepasirodyti juokingu tikejimo ispazinejams... Lietuvoje taip pat yra ikonu tapytoju. Kai kuriuos as pazistu. Daugelis ju turi savu privalumu, bet as negaliu ir nenoriu buti kritike. Kuomet buvo ruosiama ikonu tapytoju konferencija, registruojantis buvo siuloma irasyti pavarde. Ikonu tapytoju buvo daug, bet iraso su pavarde nepaliko niekas... Greiciausiai zmones nori ramybes ir pamaldaus darbo. Man nedera drumsti tos ramybes vertinant kitu darbus. Kolegoms galiu tik palinketi sekmes ir kantrybes.

Ar gali ikona uzsisakyti privatus zmogus?

Aisku privatus asmuo gali uzsakyti ikona. Tai puiki dovana jauniesiems kuriant seima, tinka ji tevams paguosti, sau – siekiant Dievo pagalbos, aukojimui cerkveje.

Kaip Jums sekasi derinti toki sventa darba ir kasdiene buiti?

Dabar, kai jau baigiau Visagino Jono Krikstytojo gimimo cerkves ikonostasa, bandau prisiminti buiti... O iprasta diena atrodo taip: ryte atsikelus – kava ar arbata, vanduo, veliau stala dengiu dideliu stiklu, ruosiu spalvas... Visa diena dirbu kaip anksciau zmones dirbdavo kolukyje: nuo astuoniu iki astuoniu... Po to lyg ir reiketu miegoti... Ne visada pasiseka. Vis galvoju apie pasivaiksciojima gamtoje, apie pasiplepejima su kuo nors, bet vienas darbas keicia kita. Labai megstu auginti geles savo kolektyviniame sode. Siemet pasodinau jukas, kitokiu ivairiu geliu, tad dabar didziausias rupestis – kaip perziemos.



Âĺđíóňüń˙ ę ńďčńęó ńňŕňĺé      Íŕ ăëŕâíóţ